|
Prof.Dr.Ruzhdi Ushaku Kush eshte Ruzhdi Ushaku ?
Shkollėn fillore e kreu
nė Ulqin (1950), kurse normalen (1957) nė Prishtinė. Nė vitin 1964 diplomoi nė
degėn e romanistikės (Gjuhė dhe letėrsi frėnge), nė Fakultetin Filozofik tė
Sarajevės. Fillimisht punoi nė vendlindje, mandej nė gjimnazin e Gjilanit,
pastaj asistent nė Seksionin e Historisė sė Kulturės Kombėtare nė Insititutin
Albanologjik tė Prishtinės. Mė vonė punoi, nė fillim, bashkėpunėtor i jashtėm i
Fakultetit Filozofik tė Prishtinės (1969/1970), ku ka ligjėruar gjuhėn latine,
kurse prej vitit 1971 mėsimdhėnės i gjuhės frėnge nė Degėn e Gjuhės dhe
Letėrsisė Frėnge nė Fakultetin Filozofik (tash Filologjik), ku gjendet edhe sot.
Nė vitin 1972 nė Seksionin e Romanisitikės tė Fakultetit tė Filologjisė tė
Beogradit mbron temėn e magjistraturės Shprehjet idiomatike nė tekstet
bashkėkohore serbokroate pėr gjuhėn frėnge. Po nė kėt fakultet nė vitin 1979
mbron tezėn e doktoranturės Fjalitė hipotetike me SI nė gjuhėn frėnge. Fund
PROCESI KRIJUES I PROFESOR RUZHDI USHAKUT
Bibliografia shkencore e Profesor dr. Ruzhdi Ushakut, Pėrmbyllje,
nė Veprimtaria shkencore e Profesor Dr. Ruzhdi Ushakut (Konceptuar nga Profesor
dr. Jup Kastrati pėr traktatin Histori e albanologjisė III. 2, mbėshtetur nė
materialet shkencore dhe arkivore tė Profesor dr. Ruzhdi Ushakut), Fondacioni
LIKA, Ulqin, 2003, f. 109-113. Nė jetėn e
njė studiuesi ėshtė vėshtirė tė gjenden tė ndėrlidhura kaq fuqishėm
shkencėrisht jeta, vendlindja dhe vepra e tij, si ajo e Profesor Ruzhdi
Ushakut. Jeta e tij (qė njėkohėsisht bart nė ndėrdije historinė familjare),
vendlindja e tij (e cila nėnkupton menjėherė truallin shumėshtresor tė kėrkimit
material e shpirtėror) dhe vepra (e cila ndėrtohet gjithnjė mbi pėrvojėn e
arritjeve mė tė reja teorike bashkėkohore), paraqesin trinomin jetėsor, kulturor
dhe shkencor tė tij.
Autoktonia bregdetare e shqiptarėve nė pėrmasat e vėshtrimit etnolinguistik te
Eqrem Ēabejt
Nga Ruzhdi Ushaku
Nė veprėn e tij madhore filologjike-gjuhėsore, tė gjerė pėr nga fushat e vrojtimit, tė ngjeshur dhe tė thellė pėrnga kriteret e studimit, ku spikatet metodologjia mė e avancuar e punės shkencore me qasje multidisciplinare, mprehtėsia e analizės dhe akribia e sintezės, objektiviteti dhe maturia e mendimit shkencor, Eqrem Ēabej iu soll edhe ēėshtjes sė terminologjisė dhe motiveve detare shqiptare, gjithsesi nė shėrbim tė sė vėrtetės shkencore tė mbėshtetur nė forcėn e argumentit dhe nė tė mirė tė autoktonisė sė shqiptarėve nė Bregdetin Adriatik. Nuk do mend se kėshtu ai kreu misionin e tij prej studiuesi e shkencėtari pėr njė ēėshtje tė caktuar nė kohėn e caktuar, dhe njėherazi hapi shteg tė rėndėsishėm pėr kėrkime e studime tė mėtutjeshme mė tė plota dhe tė veēanta nga kjo fushė. Shqyrtimet etnolinguistike tė E. Ēabejt nga fusha e detarisė u pėrqendruan, nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė dhe tė veēantė, nė pėrmasat e terminologjisė detare tė shqipes dhe, nė mėnyrė tė tėrthortė dhe tė pjesėrishme, nė disa motive me karakter detar nė trashėgiminė folklorike tė shqiptarėve. Ēėshtjen e terminologjisė detare tė shqipes E. Ēabej e inkuadroi drejtpėrdrejtė pėrbrenda njė studimi tė tij tė thukėt dhe me peshė tė veēantė pėr mbrojtjen e tezės mbi vendbanimin e hershėm tė shqiptarėve nė Gadishullin Ballkanik, pra edhe nė viset e Bregdetit Adriatik, si kundėrpėrgjigje njė mendimi mė tė hershėm tė N. Joklit, e sidomos tė G. Vajgandit (G. Weigand). Tezėn e kėtij tė fundit, sipas sė cilės shqiptarėt nuk janė autoktonė nė viset bregdetare pėr shkak, siē thuhet, tė mungesės sė termave mė tė zakonshme detare nga leksiku autokton, e kanė pėrkrahur dhe pėrsėritur pa rezervė edhe disa studiues tė kohėve mė tė vona, qoftė duke i injoruar apo anashkaluar qėllimisht mendimet e E. Ēabejt, qoftė nga paaftėsia pėr t u ballafaquar me to apo nga paragjykimet dhe motivet antishkencore. Nė mesin e studiuesėve tė kėsaj kategorie ėshtė edhe akademiku Bogumil Hrabak, historian eminent, por i cili pretendon tė merret edhe me ēėshtje gjuhėsore dhe merr guxim ti pėrsėrisė pa rezervė mendimet e vjetėruara dhe kaherė tė kundėrshtuara se gjuha shqipe nuk ka nomenklaturėn e saj pėr bregun e detit, detarinė e peshkatarinė dhe se, siē vazhdon ky, kjo ėshtė shenjė e sigurtė se populli shqiptar ėshtė konstituuar pak mė larg Adriatikut, duke mos shtuar tė paktėn ndonjė argument historik tė vetin pėr ta mbėshtetur mendimin e huaj, pra tė G. Vajgandit, P. Skokut e tė tjerėve. Sipas tė gjitha gjasave, akademiku Hrabak di pėr argumentet dhe rezultatet e Ēabejt nga kjo fushė, sepse emrin e kėtij tė fundit e pėrmend dy herė nė studimin e vet, madje me atributin filolog i njohur shqiptar, kur kėtij historiani i shkon pėr shtat mendimi autoritativ i Ēabejt pėr ndonjė mbėshtetje sado tė vogėl pėr ti vendosur bėrthamat shqiptare larg bregdetit, ose vetėm si Ēabej ( pra tashti jo mė filolog i njohur), kur Ēabej bėn fjalė pėr ndikimin e shqipes nė vokabularin e sllavėve tė jugut, gjė qė B. Hrabakut nuk i shkon pėr shtati. Kėtij, si duket nuk i shkon pėr shtati as mendimi i studiuesit sllav V. Cimohovski, i cili thėnieve dhe mendimeve tė bashkėmendimtarėve tė Hrabakut, ashtu sikur edhe Ēabej pak mė lart, u bie ndesh shkurt dhe bindshėm, duke i quajtur ato absolutisht tė pathemelta. B. Hrabaku mbetet i shurdhėr, madje edhe ndaj mendimit tė studiuesit A. Loma, i cili nė tė njėjtin simpozium, ku mori pjesė edhe B. Hrabaku, nė tė njėjtin vėllim, ku ky i fundit boton studimin e cituar dhe pėrsėrit tezėn e vjetėruar, shtron disa pyetje lidhur me kėtė ēėshtje, por i pėrfill dhe i pranon nė njė masė disa mendime dhe rezultate tė Ēabejt, duke pohuar, siē thot vetė, se Ēabej nuk e ka pasur vėshtirė ta rrėzonte mendimin e Vajgandit, i cili ka punuar nė material tė pakėt, tė mbledhur nė mėnyrė tė pamjaftueshme, dhe pa dijeni tė mjaftueshme gjuhėsore. Pa pasur kėtu qėllim tė rendisim materialin faktik, qė e ofron Ēabej, ku vihen nė dukje fjalė tė shqipes pėr gjeomorfologjinė, mjetet e lundrimit e tė peshkimit, pėr florėn dhe faunėn detare, prej tė cilave disa si ato det, va, ani, ngjalė, shpiejnė drejtė trungut indoevropian, bashkė me ato tė huazuara nga greqishtja e vjetėr, latinishtja klasike ( tė cilat i vė nė dukje Ēabej, mandej Dodbiba, Cimohovski e ndonjė tjetėr ), kėtu e shohim tė arsyeshme tė pėrmendim edhe ndonjė teori tė Ēabejt, sipas tė cilave, raporti i leksikut tė huaj ndaj atij tė vendit nuk ėshtė qenėsisht nė gjendje tė ndryshme nga ajo e disa sferave materiale tė tjera dhe se sa i pėrket fjalėve tė huaja, sidomos atyre veneciane e turke, nga fusha e detarisė dhe e peshkimit, shqipja ecėn bashkė me gjuhė tė tjera tė Ballkanit, sidomos me greqishten e re e me serbokroatishten. Kėto teori tė Ēabejt, pėrgjithėsisht tė pranueshme dhe tė arsyeshme, bashkė me terminologjinė e pahuazuar, tė pėrbashkėt dhe tė huazuar, sipas kėndvėshtrimit tė Ēabejt dhe tė disa bashkėmendimtarėve tė tij (Dodbiba, Cimohovski, Ushaku), nga perspektiva e shkencės sė sotme dhe kėndshikimi i disa studiuesėve, ndeshet me disa pyetje, jo tė pabaza. Kėshtu, studiuesi A. Loma, lidhur me ēėshtjen nė vėshtrim, shtron pyetjen se a ėshtė i drejtė gjykimi pėr mungesėn e terminologjisė burimore peshkatare-detare nė gjuhėn shqipe dhe, nėse ėshtė ashtu, ēfarė peshe mund ti jepet kėsaj pėr pėrcaktimin e vendbanimit antik tė shqiptarėve? Nė pjesėn e parė tė pyetjes, nė njė masė pėrgjigjet vetė A. Loma, duke pohuar se E. Ēabej e ka rrėzuar mendimin e Vajgandit, ēka nuk do tė thotė se kjo mjafton pėr Lomėn, andaj do tė shtonim si vijon: Nė mbėshtetje tė materialit gjuhėsor qė ofroi atėbotė Ēabej, dhe qė ofruan mė vonė studiues tė tjerė shqiptarė, punimet e tė cilėve si duket nuk i njeh A. Loma, del se terminologjia detare e shqipes nuk ėshtė aq e mangėt sa tė mund tė flitet pėr mungesėn e saj, por as aq e shumtė dhe e shterur sa tė mos ketė nevojė tė bėhen kėrkime dhe studime tė mėtejme. Me kėtė rast do tė shtonim se si tek E. Ēabej, ashtu edhe te studiuesit e mėvonshėm, nuk ēon peshė aq raporti numerik sa termat bazė qė shėnojnė apo emėrtojnė makrokoncepte dhe koncepte gjenerike, si dhe dukuritė e ndryshme tė krahasueshme me termat e dėshmuara nga koha antike nė tė cilat kemi potencuar mė shumė, bashkė me ato tė pėrbashkėta dhe tė huaja. Ndėrkaq, pjesa e dytė e pyetjes sė A. Lomės, ėshtė mjaft me vend pėr pikėpamjet e shkencės sė sotme, jo vetėm pėr rastin konkret, por edhe pėrgjithėsisht nė nivelin teorik. Pėr mendimin tonė, rėndėsia e terminologjisė detare pėr pėrcaktimin e vendbanimit antik tė shqiptarėve nuk mund tė mohohet nga aspekti etnolinguistik, as ai historik dhe gjeografik. Ėshtė ēėshtje krejt tjetėr se sa mund tė dokumentohet vjetėrsia e termave autoktone tė shqipes, pėrkatėsisht etimologjia e tyre e lashtė, me prejardhje ilire, indoevropiane, qoftė kur ėshtė fjala pėr terma tė pahuazuara, qoftė pėr tė pėrbashkėta apo tė huaja-tė huazuara, kur dihet se shqipja ėshtė e dokumentuar, tė paktėn deri mė sot, relativisht vonė nė formėn e saj tė shkruar. Nė kėtė rast, sikur edhe nė rastin e toponimeve, ėshtė me rėndėsi qė tė dėshmohet edhe vazhdimėsia e tyre e shpjegueshme me mjetet gjuhėsore tė shqipes. Sa u takon toponimeve tė vjetra, tė dėshmuara nė kohėn antike, sidomos tė atyre nga hapėsira pėrkatėse bregdetare, vazhdimėsia e tyre nga antika e deri mė sot, e shpjegueshme me mjetet e shqipes dhe me rregullat e evoluimit fonetik tė kėsaj gjuhe, do tė ishte argument i rėndėsishėm edhe nė tė mirė tė autoktonisė bregdetare tė shqiptarėve. Por ēe do kur edhe kjo ėshtė njė punė shumė e vėshtirė, e cila gjithnjė mund ti nėnshtrohet dyshimeve, debateve dhe diskutimeve qė mbeten nė fazėn e verifikimeve tė vazhdueshme. Edhe pse Ēabej ka dhėnė disa pėrgjigje mjaft bindėse edhe nga kjo fushė me emrat e Ulqinit, Durrėsit, Shkodrės, Lezhės e ndonjė tjetėr, te disa shkencėtarė ekzistojnė dyshime dhe rezerva jo krejt tė pabaza. Kėshtu, V. Cimohovski, kur bėn fjalė pėr toponomastikėn shqiptare, duke pranuar dhe mbėshtetur disa mendime tė Ēabejt nga kjo fushė, pėrgjithėsisht ka mjaft rezerva duke u shprehur si vijon: Nėse dėshirojmė tė jemi tė saktė, duhet tė rikujtojmė se nė lidhje me prejardhjen e gjuhės shqipe dhe me pėrcaktimin e vendbanimeve tė vjetra tė parardhėsve tė shqiptarėve si dhe me interpretimin e toponimeve tė veēanta, kėrkimtarėt nuk kanė arritur, deri mė sot, tė paraqesin zgjidhje pėrfundimtare qė do tė ishin tė pamohueshme. Prandaj, kėto ēėshtje presin zgjidhje edhe mė tej. Disa dilema lidhur me shpjegimin e toponimit Shkodėr i shpreh edhe A. Loma, duke mos e mohuar krejtėsisht mendimin e E. Ēabejt pėr vjetėrsinė e formės shqipe tė emrit Shkodėr, dhe mundėsinė qė paraardhėsit e shqiptarėve tė kenė jetuar rreth Shkodrės nė kohėn antike, por nga ana tjetėr, vetė emri antik Scodra, siē shprehet Loma, nga i cili rrjedh ai Shkodėr, nuk mund tė jetė fjalė e vjetėr shqipe. Nuk ka dyshim se ky mendim i Lomės ėshtė i arsyeshėm, por ne nuk e kemi tė njohur tė ketė thėnė dikush, e aq mė pak E. Ēabej, se Scodra antike ka etimologji tė shqipes. Ky toponim mund tė ketė etimologji ilire, indoevropiane apo diē tė ngjashme, sepse nuk mund tė flitet pėr gjuhėn shqipe nė kohėn antike. Sa pėr karakterin ilir tė Shkodrės dhe pėr njė mendim tė Lomės mbi baladėn serbe pėr ndėrtimin e Kalasė sė Shkodrės apo Rozafatin, ēdo i interesuar mund tė gjejė pėrgjigje nė njė punim tonin mė tė plotė tė botuar mė vonė, kurse pėr hidronimin Buena-Buna, tė cilin A. Loma nuk e mohon si Barbanna antike me prejardhje ilire, por e mohon vazhdimėsinė e saj nė Buenėn-Bunėn e shqipes, duke iu referuar kėshtu edhe mendimit tė Ēabejt dhe duke i dhėnė pėrparėsi, madje edhe Bojanės sllave ndaj Bunės shqipe, mund tė gjejė pėrgjigje edhe nė punimin tonė pėr hidronimin Buna tė botuar tash vonė edhe nė gjuhėn angleze. Nėse pėrgjigja jonė mjafton, atėherė ne nuk e veēojmė historinė e Bunės nga ajo e Shkodrės. Por ti kthehemi vazhdimit tė pėrgjigjes nė pyetjen e shtruar nga A. Loma. Pėr autoktoninė e shqiptarėve nė viset bregdetare nga koha antike e kėtej, si pasardhės tė protoshqiptarėve nė aspektin etnolinguistik, peshė tė madhe duhet tė kenė, pėr mendimin dhe konceptin tonė pėrkitazi me kėtė ēėshtje, edhe njėsitė mė tė gjėra e mė komplekse leksiko-semantike lidhur me detin e detarinė, siē janė shprehjet e frazeologjitė pėrkatėse, tė cilat janė marrė kalimthi dhe pjesėrisht nė konsiderim edhe nga E. Ēabej e L. Dodbiba, por jo nė mėnyrė tė plotė dhe tė veēantė, pra jo edhe me theks tė merituar pėr rėndėsinė e tyre pėr kėtė ēėshtje. Edhe mė relevante pėr traditėn detare dhe vjetėrsinė e saj te shqiptarėt duhet tė jenė formulat e ngurtėsuara me karakter religjioz-pagan, qė pasqyrojnė rituale, shprehi e zakone tė vjetra detare, pastaj lokucione e proverba, tregime, gojėdhėna, pėrralla, legjenda e mite me motive e karakter detar, ku pasqyrohet njė superstrukturė dhe kulturė materiale e shpirtėrore, njė trashėgimi lėndore e mendore e botės detare shqiptare, qoftė me tipare e veēori konceptuale, leksiko-semantike dhe kulturore tė shqiptarėve, qoftė me struktura dhe trashėgimi kulturore analoge pėrkatėse tė gjuhėve dhe tė kulturave tjera me traditė detare nė hapėsirėn e Ballkanit dhe mė gjerė. Nė planin teorik jemi tė prirur tė gjykojmė se mė lehtė ruhen dhe i rezistojnė mbishtresave tė kulturave tjera disa prej kategorive gjuhėsore dhe tė krijimtarisė gojore, pėrfshirė kėtu edhe planin e koncepteve jashtėgjuhėsore, sesa terminologjia e thjeshtė, apo leksiku nė kuptimin e ngushtė tė fjalės; ky i fundit mund tė hiqet mė lehtė nga pėrdorimi, tė harrohet dhe tė zėvendėsohet me terma tė huaja nė vazhdėn e zhvillimit tė detarisė, mėnyrave tė reja tė jetės detare, dhe zhvillimit tė njohurive tė reja mbi florėn, faunėn e pėrvojėn nga deti. Ruajtja mė e sigurtė e koncepteve detare, udhėzimeve, porosive, besimeve, ritualeve dhe gjinive tjera tė trashėgimisė kulturore me motive detare, nė planin teorik del mė e arsyeshme dhe mė e besueshme tek shqiptarėt, pėrkatėsisht tek ilirėt, me njė traditė shkrimore tė mangėt ose relativisht tė vonė, gjė qė nė psikanalizė, etnologji, shpjegohet lehtė si inercion xheloz, mekanizėm kompensues dhe ushqim shpirtėror i ruajtur me shekuj. Ē ėshtė e vėrteta, E. Ēabej i ka prekur disa struktura tė trashėgimisė gojore-folklorike shqiptare me motive detare duke i krahasuar ato me tė ngjashme nga koha homerike apo antike, por nuk e ka vėnė kėtė nė mėnyrė tė veēantė dhe eksplicite nė kontekstin e rėndėsisė sė tyre pėr autoktoninė e shqiptarėve nė viset bregdetare. Nė vazhdėn e kėrkimeve tė mėtejme nga kjo fushė, pėrveē ēėshtjes sė leksikut, ku kemi pasur parasysh sidomos kontributin e E. Ēabejt dhe dhe tė L. Dodbibės, kemi vjelur dhe studiuar materiale tė reja gjuhėsore, tė ruajtura deri mė sot nė trashėgiminė gojore tė trevės sė Ulqinit. Por lidhur me kėtė mund tė shtrohet njė pyetje se sa mjafton kjo terminologji ekzistuese detare shqiptare, e dėshmuar nė formė tė shkruar relativisht vonė, tė shėrbejė pėr autoktoninė bregdetare antike, pa marrė parasysh se kėtu luan rol gjetja e etimologjisė, tė cilėn e ka pėrfillur nė njė masė E. Ēabej dhe L. Dodbiba. Sa i takon etimologjisė, rezervat e shkencės janė tė mundshme dhe tė arsyeshme, kurse depėrtimi nė lashtėsi i kufizuar, gjė qė lė mjaft vend pėr diskutime dhe pėr tė dėshiruar. Pėr mendimin tonė, pesha e kėtyre tė dhėnave dhe studimeve nė gjendjen e sotme nuk mund tė jetė absolutisht e mjaftueshme, por as e domosdoshme pėr ta mbrojtur autoktoninė pėrkatėse, e aq mė pak i mjaftueshėm dhe relevant mohimi i saj nė mbėshtetje tė njė materiali tė brishtė leksikor. Mendojmė se problemi qėndron nė njė shikim tė njėanshėm dhe tė ngushtė tė ēėshtjes sė autoktonisė bregdetare, ku nuk merret parasysh sa duhet ēfarėsia e termave detare, por sasia, ku nuk theksohen sa duhet termat e pėrbashkėta mesdhetare, tė huaja apo tė huazuara sidomos nga kohėt mė tė hershme. Pėr mendimin tonė, nuk mund tė ketė rėndėsi absolute shumėsia e termave burimore, tė pėrbashkėta apo tė huazuara sa pėrmasat konceptuale tė tyre siē janė ato nga gjeomorfologjia detare si det, mat, grykė(deti) apo pėrmasat e pėrgjithshme tė mjeteve tė lundrimit si anije, rrem, vel, si pjesė tė pandara tė saj nė kohėt mė tė hershme tė zhvillimit tė detarisė. Termat themelore tė karakterit burimor nga flora e fauna duhet tė jenė tė vjetra, kurse dominimi i mjeteve tė ndryshme tė lundrimit, pjesėve tė tyre, emrat e florės dhe faunės detare me origjinė tė huaj, shpjegohen me zhvillimet e mėvonshme tė hovshme tė disa kulturave tė tjera detare mesdhetare e mė gjerė, qė kanė lėnė gjurmė edhe nė nomenklaturėn detare shqiptare, dėshmi kjo pėr kontakte tė vazhdueshme tė shqiptarėve me kėto kultura. Kėtu del nė pah edhe njė pėrmasė e rėndėsishme qė ka tė bėjė me terma tė vjetra detare nė shqipe, qė shpiejnė drejt gjurmėve tė huazimeve nga antika siē janė ato tallaz, pellg, kum nga greqishtja, peshk nga latinishtja klasike e ndonjė tjetėr. Ēėshtje tjetėr me rėndėsi ėshtė gjithsesi fenomeni gjuhėsor i krahasueshėm me atė tė latinishtes vascellum (me kuptim enė), qė nė disa gjuhė mesdhetare ka marrė kuptimin e anijes sikur nė shqipe, pastaj ai (mare) altum (=deti i humbtė), si dukuri e rėnies sė gjymtyrės sė parė det, ujė, dukuri kjo e hershme nė fazėn romane primitive, dhe substantivimi i mbiemrit tė humtė, pastaj relikti i fjalės puppis tė latinishtes (= pjesa e prapme e anijes) e ruajtur nė shprehjen shqipe i kam punėt npupa(= i kam punėt mirė), qė si metaforė nga terminologjia dhe pėrvoja detare, ku punėt nė det shkojnė mirė kur fryn era pėr prapa dhe shtyn anije nė drejtimin e dėshiruar, janė ngulitur, nė trashėgiminė etnolinguistike tė shqiptarėve. Ēėshtja e autoktonisė bregdetare mund tė mbėshtetet edhe nė makrotoponime tė dėshmuara nga koha antike, tė cilat lidhen me nomenklaturėn bregdetare ose janė afėr bregdetit, siē janė ojkonimet, hidronimet, oronimet. Nė mėnyrė tė veēantė duhet theksuar se strukturat mė tė gjera si frazeologjitė, pėrverbat, ritualet e motivet detare, pėrrallat e gojėdhėnat e ndryshme me karakter detar, tė cilave u kemi dhėnė vend tė merituar nė studimet tona mė tė hershme, kanė hasur nė vlerėsim tė favorshėm tė kritikės si kategori etnolinguistike dhe si objekt studimi me rėndėsi tė veēantė pėr tė dėshmuar autoktoninė bregdetare tė shqiptarėve. Nė kontekstin e kėtyre strukturave mė tė gjera gjuhėsore dhe tė trashėgimisė sė kulturės shpirtėrore shqiptare me tematikė detare, ndjej kėnaqėsi dhe obligim tė theksoj meritėn e profesorit tė nderuar Eqrem Ēabejt, i cili nė vitet 70, duke vėrejtur interesimin tim tė veēantė pėr kėtė fushė, mė pat pėrkrahur dhe nxitur tė bėja kėrkime dhe studime tė vazhdueshme nė kėtė drejtim, duke mė dhėnė vetėbesim dhe zemėr pėr disa mendime dhe teza tė guximshme dhe me pėrgjegjėsi, tė cilat nė fillim janė pritur me skepsė, paragjykime nga disa studiues shqiptarė tė asaj kohe, por nuk janė demantuar as sot e kėsaj dite me kundėrargumente. Profesori i nderuar E. Ēabej, gjatė disa takimeve nė Prishtinė dhe nė Tiranė, mė kishte porositur tė pėrgatisja njė libėr, ku do tė pėrfshiheshin studime me tematikė detare, libėr ky i cili, mjerisht pa dritėn nė vitin l981, njė vjet pas vdekjes sė profesor Ēabejt. Kam satisfaksion dhe krenari qė ky libėr, apo edhe disa punime brėnda tij, tė botuara mė herėt, kanė hasur, aq sa jemi tė informuar, nė kritikė pozitive nė Kosovė, Shqipėri, Maqedoni, Mal tė Zi dhe mė gjerė. Shumica e punimeve nga ky libėr, janė prezantuar mė herėt si kumtesa nė tubime shkencore me karakter vendor dhe ndėrkombėtar dhe, si tė tilla janė nė dispozicion tė pėrhershėm tė kritikės, vlerėsimit nga studiuesit kompetentė tė sotėm dhe tė ardhshėm. Mendimi shkencor depėrton ngadalė, sidomos kur del sadopak nga kornizat dhe qasjet pararendėse me tė cilat jemi mėsuar, e sidomos nėse nuk paraqitet edhe nė gjuhė tė huaja, ato botėrore. Megjithatė shkenca nuk duhet tė ketė kufij nacionalė dhe tė mbėshtillet nė lėvozhgėn e vet. Gjuha e saj ėshtė universale, por ajo gjuhė duhet tu pėrcillet edhe tė huajve. Mbase ky duhet tė jetė guximi dhe udhėrrėfimi qė na obligon tė gjithėve. Mbes me shpresė se me kėtė kumtesė, del nė pah merita e pamohueshme e Eqrem Ēabejt, i cili me vetėdije tė lartė shkencore, patriotike e njerėzore, nuk ka kursyer kohė as mund, kurdo qė ka qenė rasti, tė mė ndihmojė me sugjerime, informata plotėsuese, nxitje dhe inkurajim tė paanshėm, por edhe tė m i shprehte rezervat e tij (p.sh. ndaj Z. Majanit, Spiro Kondės e ndonjė studiuesi tjetėr), duke mos mė lėnė tė entuziazmohem me teza e mendime qė mund tė mė imponoheshin kur isha i ri dhe me pėrvojė tė pamjaftueshme shkencore. Shpresoj gjithashtu, dhe kam bindjen e plotė se nė kėtė mėnyrė, me sinqeritetin mė tė madh, shpreh respektin tim tė thellė ndaj profesor Ēabejt shkencėtar dhe njeri i madh i popullit shqiptar, mė tepėr sesa t i kisha pėrsėritur mendimet dhe rezultatet e tij nė pėrgjithėsi dhe ato nga fusha e detarisė nė veēanti.
Tekstet e
prezentuara domosdoshmėrisht nuk pėrfaqėsojnė politikėn e redaksisė tė www.ulqini.de nuk jep pėrgjigje pėr faqe
externe |
|